Dalia Bankauskaitė. Kai sakome, kad mūsų informacinė erdvė saugi, susitarkime apie ką kalbame

Mūsų informacinė erdvė keičiasi, per pastarąjį pusmetį ko gero sparčiau nei bet kada anksčiau. Noriu pasidalinti keliomis įžvalgomis apie tai, kaip Baltijos šalių visuomenės vertina savo informacinę aplinką. Įvardinsiu, ko trūksta dabartinei strateginei komunikacijai ir kodėl reikia didesnio dėmesio visuomenės atsparumo formavimui.

Susiformavusi praktika, kaip reaguoti į tikslingai klaidingą, visuomenės gerbūviui kenkiančią informaciją tyra greita ir veiksminga. Vasarį Rusijai užpuolus Ukrainą, Baltijos valstybėse, tame tarpe ir Lietuvoje, buvo uždrausta ar sustabdytos licencijos 60 žiniasklaidos priemonių, atstovaujančių agresorės Rusijos požiūriui. Įspūdinga ir tai, kad kabelinės televizijos bendrovės pačios, be papildomo kreipimosi, ar prašymo, išėmė Rusijos valstybinius televizijos kanalus iš paslaugų paketų.

Pagaliau esame savo informacinės erdvės šeimininkai. Lietuvos Nacionalinė radijo ir televizijos komisija aktyviai prižiūri nacionalinę informacinę erdvę, uždraustos ar suspenduotos medijos nebando ginčyti teismo sprendimo, nes supranta, kad sprendimai teisėti. Kai viena radijo stotis Lietuvoje buvo nubausta 500 eurų bauda dėl to, kad interviu-pokalbio metu pašnekovas skleidė realybės neatitinkančią informaciją apie Rusijos karą Ukrainoje, viešoje erdvėje pradėta diskutuoti apie žurnalistų asmeninę atsakomybę už skleidžiamą informaciją, ar suteikiamą tam eterį.

Saugu, kai saugi kaimynystė. Baltijos valstybės kartu su Lenkija labai gerai supranta rytinio Baltijos jūros regiono informacinės erdvės (saugumo) svarbą. Tuoj po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą, Baltijos šalių kultūros ministrai kreipėsi į Europos Sąjungos kolegas kultūros ministrus, kviesdami bendrai imtis priemonių ir apsaugoti ES informacinę erdvę. Dar vasario 27 d. Baltijos valstybių ir Lenkijos ministrai pirmininkai kreipėsi į socialinių medijų platformas „Meta“, „Google“, „Twitter“, „Youtube“, kad šios peržiūrėtų savo veiklą, algoritmų protokolus, suspenduotų paskyras, šlovinančias Rusijos agresiją, ir saugotų ES informacinę erdvę nuo piktavališkų informacinių operacijų. Taip pat paragino atsispirti Rusijos valdžios spaudimui cenzūruoti ar apriboti prieigą prie šių platformas Rusijos teritorijoje Rusijos piliečiams, pilietinei visuomenei ir nepriklausomai žiniasklaidai.

Taigi, informacinės erdvės saugos procedūros aiškios, visuomenės supratimas taip pat formuojasi, valstybės bendradarbiauja dvišaliai ir ES lygiu. Pagaliau pavyko įrodyti, kokią žalą daro dezinformacija ir mūsų sąjungininkams Europoje. Europos Sąjunga reaguodama į Rusijos karą Ukrainoje priimtuose 6 sankcijų rinkiniuose, tarp sankcionuojamų 1212 asmenų ir 106 subjektų sąraše yra ir Kremliaus propagandos ruporai.

Nuo kovo 2 dienos Lietuvoje ir visoje ES nebematome „Russia Today“ ir „Sputnik“, o nuo birželio 4 dienos „Rossiya RTR/RTR Planeta“, „Rossiya 24/Russia 24“ ir „TV Centre International“ turinio. Jo perdavimas ir platinimas Europos Sąjungoje ar Europos Sąjungai kabeliniu, palydoviniu ryšiu, platformomis, internetu ar programėlėmis draudžiamas.

Nors šių kanalų socialiniai tinklai taip pat nebėra pasiekiami, tačiau melas nedingo, oficialūs Rusijos valdžios kanalai toliau manipuliuoja savo gyventojų ir kitų šalių, kur tokie medijų kanalai neuždrausti, mąstyseną, formuoja jų nuostatas. Gera žinia, tai, kad dezinformacija sulaukia vis greitesnio ir drąsesnio paneigimo. Pavyzdžiui, EUvsDisinfo reakcija į Rusijos įrašą, kuriame Vakarai dėl skiriamos paramos kaltinami pažeidžiantys Moldovos neutralumą. EUvsDisinfo kolegos nesibodėjo pašiepti tokių teiginių ir tiesiai šviesiai parodė, kur ir kaip Kremlius iškreipia tiesą – tarsi mokytojas raudonu rašikliu ištaisė socialinių tinklų įrašo klaidas.

Trumpai pasakius, Rusijai užpuolus Ukrainą, Baltijos šalių informacinės erdvės stebėsena perėjo į aktyvų saugojimo ir gynybos ritmą.

Baltijos valstybių informacinę erdvę saugo patys piliečiai kartu su valstybių institucijomis ir žiniasklaida. Sėkmingo bendradarbiavimo sąlyga – tarpusavio pasitikėjimu grįsti ir nebūtinai formalizuoti santykiai. Tokios pastangos bei veiklos rezultatai stebint ir vertinant priešišką komunikaciją fizinėje ir virtualioje aplinkoje plačiai pripažįstamos tarptautinėje bendrijoje. Neseniai kolegos, vykdantys Lietuvos informacinės aplinkos stebėseną, pastebėjo, kad „investicijos“ į visuomeninį informacinės erdvės saugumą duoda gerų rezultatų. Jie turėjo omenyje, kad kovos su dezinformacija procedūros, – faktų tikrinimas, stebėsena, teisinės procedūros, kontržvalgyba, veikia sklandžiai.

Ir štai norisi ištarti klasikinį “bet”. Informacinės erdvės priežiūra ir stebėsena, taip pat kova su dezinformacija yra tik pusė darbo. Kita pusė – visaapimantis visuomenės atsparumo didinimas, pasiekiant demografines grupes, esančias kituose „komunikaciniuose burbuluose“ dažnai, uždaruose, arba/ir “besimaitinančiais” informacija tik iš Telegram. Dar ir pabėgusių nuo karo Ukrainoje, nuo Lukašenkos rėžimo Baltarusijoje, nuo Putino režimo bendruomenės ir jų integracija į mūsų visuomenę.

Grėsmių įvairovė bei jų hibridiškumas (kai jau nėra tiesmuko „priežastis-pasekmė“ ryšio) verčia, kad visuomenė būtų kompetentinga pati prižiūrėti informacinės erdvę. Sena žinia, kad mūsų visuomenė yra susiskaldžiusi į socialines grupes (burbulus) ir dezinformaciją priimama bei suvokiama selektyviai. Yra nemažai bendruomenių, kurios dar nepasiektos, arba kurios sąmoningai užsidaro, ir nenori, kad su jomis būtų bendraujama. Tokios socialinės grupės lieka užsisklendusios savame rate. Pastebime paradoksą: nors iš esmės mūsų pastangos strateginės komunikacijos, dezinformacijos aiškinimo srityje yra sėkmingos, bet tokia veikla pasiekia tik tuos, kurie ir taip jau supranta dezinformacijos žalą.

Todėl, nors ir veiksminga, strateginė komunikacija, orientuota vien į kovą su dezinformacija, nėra pajėgi išugdyti ilgalaikį asmens ir visuomenės atsparumą, gebėjimą tvarkytis, prisitaikyti ir greitai atsigauti, patyrus kritinę situaciją ir/ar išvengti tolesnio krizinės situacijos eskalavimo. Beje, suvokiama ir rizika, kad dezinformacijos skleidėjai persikelia „į pogrindį“, – deda didžiules pastangas kiršinančių naratyvų platinimui socialinių medijų uždarose grupėse.

Dar labai svarbu suprasti, kad dabartinis pabėgėlių iš Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos srautas į Baltijos šalis, Lenkiją, Europą suteikia didelį potencialą mūsų valstybių ekonomikai, tačiau kartu kelia rimtą užduotį – labai svarbu atvykusius žmones kuo greičiau integruoti į mūsų visuomenę ir taip neleisti jiems užsidaryti savo etniniuose, kalbiniuose (dažniausiai rusų k) „burbuluose“. Tokios socialinės bendruomenės informacinių diversijų taikinys.

Socialinių medijų ir sparčiai plintančios informacijos amžiuje, priešpriešos ir neigiamos įtakos kampanijos pirmiausiai puola mus kiekvieną ir visuomenę bendrai. Todėl formuoti stiprią, atsparią ir kritiškai mąstantį asmenį ir visuomenę, kuri išliktų dėmesinga informacijos vartotoja ir atspari provokacijoms yra svarbiausia užduotis sprendžiant šiandienines saugumo problemas.

Atsparios visuomenės kūrimas, visų pirma tai piliečių kompetencijų ugdymas bei tobulinimas: i) gebėjimas etiškai ir atsakingai atpažinti, gauti, vertinti, atrinkti ir naudoti informaciją iš įvairių informacijos šaltinių. ii) suvokti žiniasklaidos vaidmenį ir funkcijas demokratinėje visuomenėje; suprasti, kokiomis sąlygomis žiniasklaida gali atlikti savo funkcijas; kritiškai vertinti žiniasklaidos turinį; iii) pilietiškumo ugdymas, bei žinių ir įgūdžių, kaip valdyti, kurti, naudotis medijomis mokymas.

Visuomenės atsparumas – tai ilgalaikė strategija, kurios tikslas yra suformuoti atsparius, gerai informuotus sprendimų priėmėjus, institucijas ir visuomenę, suteikti jiems daugiau galių suteikiant praktinių žinių ir priemonių, kad būtų užtikrintas jų pasirengimas ir noras veikti krizės atveju.

Dezinformacijos fronte reaguoti išmokome, sulaukėme ir gero pastiprinimo Europoje. Tačiau dabar svarbu nepamiršti, kad kova su dezinformacija nėra sprintas. O ilgoje ir alinančioje trasoje svarbūs visi resursai. Kiekvienas visuomenės narys.