Karolina Žemyna Gurjazkaitė, Gintarė Herasimenkienė. Žaliasis kursas – laikas susitarimams Lietuvoje

Karolina Žemyna Gurjazkaitė, Gintarė Herasimenkienė, asociacija „Aplinkosaugos koalicija“

Gruodžio 4 d. eurokomisaras Virginijus Sinkevičius pakvietė visuomenę pokalbiui apie Europos žaliąjį kursą ir kitas aplinkosaugos aktualijas. Tai vienas iš daugelio pastaruoju metu vykusių, vykstančių ir būsimų renginių Žaliojo kurso tema, kuriais bandoma visuomenę įtraukti į naujus Europos planus. Diskusijos transliacija „Facebook“ buvo aktyviai komentuojama. Iš komentarų matyti, kad visuomenė labiausiai nori konkretesnių atsakymų, kaip ir kas bus. Atrodo, jog laukiame, kad tuos atsakymus mums pateiks kažkas iš Europos Komisijos, bet tikrovė yra kita – juos turėsime rasti patys kalbėdamiesi tarpusavyje.  

Kieno rankose yra Žaliasis kursas?

Žaliasis kursas yra Europos Sąjungos susitarimas, priimtas prieš metus. Jis apima klimatą, aplinką, energetiką, transportą, pramonę, žemės ūkį, tvarų finansavimą ir kitas politikos sritis. Susitarimo tikslas – pertvarkyti Europos ekonominę sistemą, kad ji taptų neutrali klimatui, sustabdyti biologinės įvairovės nykimą ir pasiekti nulinės taršos tikslą. Mokslininkai jau kelis dešimtmečius skambina pavojaus varpais. Jų teigimu, dėl mūsų gyvenimo būdo mus supanti aplinka sparčiai keičiasi, keldama grėsmę mūsų pačių gerovei ir egzistencijai. Žaliojo kurso susitarimas jau dabar yra uždelstas, todėl numatoma pertvarka turėtų vykti itin sparčiai – pokyčių norima pasiekti iki 2030 m. 

Žaliojo kurso strategijose numatyta, iki kada ir kiek Europoje turi būti sumažinta aplinką neigiamai veikianti žmonių veikla, tokia kaip išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekis ar sunaudojami pesticidai, tačiau kiekviena šalis atsakinga parengti savo planus, kaip ji tuos įsipareigojimus įgyvendins. Rengiant Žaliąjį kursą jau atlikto ir dar būsimo darbo rezultatas priklauso nuo mūsų: ar mes, šalių gyventojai, verslai, ūkiai, politikai, imsimės visa tai įgyvendinti, kaip pasidalinsime atsakomybes ir pareigas.

Iki šiol didelė dalis atsakomybės už aplinkos tausojimą ir žaliuosius sprendimus buvo palikta tik vartotojo, pirkėjo laisvam pasirinkimui, pvz., šalia įprastų vienkartinių plastiko maišelių pateikiant ir daugkartinę alternatyvą. Visuomenės sąmoningumas ir įsitraukimas į ekologijos temas auga, tačiau prastėjantys aplinkos, gamtos būklės rodikliai rodo, kad vien laukti vartotojų sąmoningėjimo nepakanka. Yra reikalinga politinė lyderystė, vadovavimas, pagal užsibrėžtus tikslus skirstomas finansavimas ir švietimas. Europos Komisija žengė lyderystės žingsnį, imdamasi Žaliojo kurso ir numatydama finansavimo mechanizmus jo įgyvendinimui. Dabar kiekvienoje šalyje valdantieji turėtų susitarti su visais ūkio sektoriais bei visuomene dėl reikiamų veiksmų. 

Ar Lietuva pajėgi spręsti klimato krizę?

Pokalbyje su eurokomisaru nuskambėjo klausimas, ar Lietuva, kuri ir taip žalia miškais ir pievomis, tikrai gali tapti dar žalesne ir įtakoti pasaulio klimatą? Žodis „žalias“ Žaliojo kurso kontekste nebereiškia žalios spalvos, o Lietuva toli gražu nėra aplinkai neutrali šalis. Lietuvoje 2018 m. išmesta 20,3 mln. tonų ŠESD. Beveik trečdalis išmetama transporto sektoriuje, šiek tiek mažiau energetikos. Penktadalis šių dujų yra išmetama žemės ūkio sektoriuje. Tad Lietuva, kaip ir kitos šalys, yra atsakinga už savo indėlį į esamą krizę. 

Žaliojo kurso užsibrėžtas tikslas – iki 2030 m. sumažinti ŠESD išmetimus Europoje bent 55 proc., lyginant su 1990 m. išmetimais, o iki 2050 m. tapti neutraliu klimatui žemynu. Neutralumo siekis nereiškia, kad ŠESD visai nebus išskiriamos. Tam tikros ekosistemos, kaip miškai, pelkės, daugiametės pievos sugeria ŠESD ir sulaiko anglį savyje, tad neutralizuoja dalį išskiriamų emisijų. Lietuvos energetikos ir klimato srities veiksmų plane (2021-2030 m.) teigiama, kad 2017 m. 25,6 proc. Lietuvos ŠESD išmetimų buvo absorbuojama, nors Lietuva kol kas nedėjo didesnių pastangų plėsti ir atkurti reikiamas ekosistemas. Tinkama miškų, ir ypač dirvožemio apsauga, pelkių atkūrimas galėtų stipriai prisidėti prie mūsų emisijų neutralizavimo.

Kol kas planuojant ŠESD mažinimą Lietuvoje daugiausia dėmesio skiriama atsinaujinančios energetikos plėtrai ir technologiniams sprendimams. 2018 m. beveik 20 proc. bendrųjų šalies kuro ir energijos sąnaudų sudarė atsinaujinantys energijos ištekliai, tad ši sritis sėkmingai vystoma. Tačiau pokyčių vien tik energetikos sektoriuje nepakaks, panašių pokyčių reikės transporto, žemės ūkio ir kituose sektoriuose. Kartu reikia platesnio matymo ir holistinių, gamtos procesais grįstų sprendimų, kad pasirenkamos išeitys iš vienos krizės nevestų į kitas aklavietes. 

Ar Lietuva yra žalia?

Grįžkime prie klausimo apie žalią Lietuvą ir šį kartą žalumą supraskime kaip gamtos turtus. Mes įpratę manyti, kad Lietuvos gamta yra turtinga. Bet šie turtai nyksta ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, gamtos monitoringų duomenimis, du trečdaliai ES Buveinių direktyvos pagrindu saugomų gamtinių buveinių Lietuvoje neatitinka geros būklės reikalavimų. Pagrindinė problema yra netinkama buveinių apsauga, dėl kurios buveinės yra sunaikinamas ūkinės veiklos (ypač žemės ūkio ir miškininkystės). Buveines taip pat veikia tarša, besikeičiantis klimatas ir invazinės rūšys. Lietuvoje biologinės įvairovės nykimo tema, o tiksliau – biologinės įvairovės krizė, politiniame lygmenyje iš esmės vis dar yra neigiama. Jei klimato krizė jau pripažįstama ir imamasi veiksmų, tai biologinės įvairovės klausimai vis dar yra užribiuose. Svarbu juos įtraukti į diskusijas šalia klimato kaitos klausimų, nes tam tikrais atvejais klimato kaitos sprendiniai, pvz., biokuro naudojimas, hidroenergetika, gali bloginti biologinės įvairovės būklę.

Europos Komisija užsibrėžė sustabdyti biologinės įvairovės nykimą iki 2030 m., paskelbdama Biologinės įvairovės strategiją. Šios strategijos kertiniai tikslai – apsaugoti 30 proc. sausumos ir jūrinių teritorijų, trečdaliui saugomų teritorijų turi būti skirta griežta apsauga. Šiuo metu Lietuvoje saugoma 17 proc. sausumos ir 24 proc. jūrinių teritorijų, nors turimas apsaugos statusas neretai prasilenkia su tose teritorijose vykdoma intensyvia ūkine veikla (pvz., saugomose teritorijose net 68 proc. miškų yra ūkinės paskirties). Lietuvoje griežtai saugoma (turi rezervato statusą) – mažiau nei 1 proc. teritorijos. Šiuo metu vyksta saugomų teritorijų plėtra, bet ji turės būti intensyvesnė. Iki šiol ne kartą teko girdėti ūkinių interesų puses komentuojant, kad saugomų teritorijų Lietuvoje yra per daug, bet teks susitarti, kad jų turi būti dar daugiau.

Vienas iš Biologinės įvairovės strategijos uždavinių – išlaisvinti upes nuo užtvankų ir atverti Europoje 25000 km laisvos tėkmės upių. Jis taip pat aktualus Lietuvai, nes turime daug net nenaudojamų užtvankų, kliudančių natūraliai upių tėkmei. Šią vasarą buvo išardyta pirmoji tokia užtvanka Lietuvoje. Bražuolės upėje sugriuvusi užtvanka demontuota siekiant pagerinti žuvų migracijos sąlygas ir nerštaviečių kokybę. Europoje jau išardyta virš 5000 užtvankų. Kaimyninė Estija parodė itin gerą pavyzdį. Pernu upės baseine nuo 2018 m. iki šių metų ardoma 10 užtvankų, atveriant 3300 km laisvos tėkmės upių. Tokia priemonė yra ilgalaikis sprendimas žuvų migracijos keliams atkurti ir natūraliai gausinti žuvų išteklius bei atkurti sveikas, funkcionalias upių ekosistemas. 

Didelių pokyčių biologinės įvairovės apsaugoje turi atnešti žemės ūkio pertvarka, derinanti ūkio ir gamtos interesus. Daliai gyvūnų rūšių, pavyzdžiui, kurapkoms, kiškiams, žemės ūkio laukai ir pievos yra tinkamiausios buveinės, jei palaukėse yra kur pasislėpti. Todėl numatoma, kad 10 proc. žemės ūkio žemės turi būti paskirta biologine įvairove turtingiems kraštovaizdžio elementams (apsodinta gyvatvorėmis, paliktos šlapynės, krūmynai, medžiai), kad toje pačioje teritorijoje derėtų ir gamta, ir ūkis. Siekiama sustabdyti apdulkintojų nykimą ir padidinti jų gausą bei įvairovę iki 2030 m. Nuo bičių, kamanių, žiedmusių, drugelių priklauso nemaža dalis mūsų vartojamo maisto: jų dėka turime vaisių, daržovių, šokolado ir daug kitų gėrybių. Bet kartu juos žudo žemės ūkyje intensyviai naudojamos cheminės medžiagos. 

Žaliasis kursas – pagalba ar pasmerkimas žemės ūkiui?

Žaliojo kurso strategija „Nuo ūkio iki stalo“ siekia pertvarkyti maisto sistemą į sveikesnę ir darnesnę žmogui ir aplinkai. Pagrindiniai šios strategijos tikslai – reikšmingai sumažinti trąšų, pesticidų, net antimikrobinių medžiagų naudojimą žemės ūkyje bei skatinti ekologinį, aukštos gamtinės vertės ūkininkavimą. Kadangi žemės ūkis yra stipriai subsidijuojamas, tai iš esmės reikštų subsidijų nukreipimą į tvaraus ūkininkavimo skatinimą.

Lietuvoje dėl intensyvaus žemės ūkio nyksta biologinė įvairovė (matuojama paukščių indeksu, kurio vertė per trumpesnį nei 15 m. laikotarpį nukrito net 22 proc.), trečdalis paviršinių vandenų kenčia nuo nitratų taršos, kurios pagrindinis šaltinis yra žemės ūkio sektoriuje naudojamos trąšos. Nerimą kelia ir tai, kad nyksta dirvožemis – vyksta dykumėjimas, dėl kurio ateityje bus vis sunkiau užsiauginti maisto. 

Tačiau žemės ūkis daro ir teigiamą poveikį aplinkai. Ekstensyvus ūkininkavimas „senoviniais“ būdais didina biologinę įvairovę ir turtina dirvožemį, pvz., pievos, kuriose ganomi gyvuliai, sugeria ŠESD ir yra reikalingos gamtinės buveinės. Tad permainos žemės ūkiui yra ir iššūkis, ir galimybės. Ūkininkavimo praktikos gali būti keičiamos, o keičiant vartojimo įpročius ir maisto tiekimo sistemą ūkininkams turėtų atsiverti geresnės galimybės realizuoti savo produkciją, nes vietiniai aukštos kokybės produktai turėtų turėti didžiausią paklausą.

Visgi kol kas Žaliasis kursas ūkininkams kelia daugiau nerimo nei vilčių. Diskusijos su V. Sinkevičiumi komentatoriaus žodžiais, „ūkininkai yra nežinioje dėl ateities ir tai kelia rimtą rūpestį. Dešimtmečiais kurtą ūkį perorientuoti yra labai brangu ir net neįmanoma to padaryti per 5 metus neturint žinių, patirties ir įrangos.“ Perėjimui nuo vieno ūkininkavimo modelio prie kito reikalingas laikas, žinios ir pagalba. Lietuvai reikia greičiau perkelti Žaliojo kurso tikslus į savo planus ir plačiai juos aptarinėti su suinteresuotomis pusėmis, ieškant sprendimų matomiems sunkumams, kad visiems atsirastų aiškumo, kam turi ruoštis, ką kartu darysime ir kaip įveiksime kliūtis. Žemės ūkio ir kitose srityse taip pat svarbu atsakingai įvertinti, kokius rodiklius turime šiandien, pvz., kiek iš tikrųjų šiandien Lietuvoje sunaudojama pesticidų ir trąšų, kad tikrai žinotume esamą situaciją ir galėtume ją keisti.Artimiausi metai turi būti susitarimų dėl Žaliojo kurso įgyvendinimo metai. Turime pereiti prie konkrečių uždavinių Lietuvai, pamatyti savo galimybes ir stiprybes, rasti sprendimus sunkumams ir kurti savo tvaresnę, švaresnę, sveikesnę Lietuvą, o kartu ir pasaulį. Europos Žaliasis kursas paskelbtas, dabar mes turime susitarti dėl Lietuvos Žaliojo kurso.

Straipsnis skirtas Europiečių judėjimo (angl. European Movement Lithuania – EML), kartu su LR užsienio reikalų ministerija ir Europos Komisijos atstovybe Lietuvoje organizuojamiems Metų Europiečio (-tės) 2021 rinkimams.